#0003 Karantinopolis

Ar kas nors žino, kaip ilgai karantino metu negalima nieko įsileisti į namus? Nes mano vyras jau šeštą dieną kaip beldžiasi į duris. Šitai jau mane ima nervinti.

 

#0002 Karantinopolis

Mano vyras buvo įtrauktas į rezervinę gydytojų grupę kovai su koronavirusu. Aš labai didžiuojuosi Petru ir panašiai, bet jeigu jūs nenorite, kad jus gelbėtų chirurgas ortopedas, prašau, likite namuose.

 

#0726 Humoro procedūros

Juodasis humoras

Gegužės 1 dienos demonstracijos metu kolona nukaršusių senolių neša plakatą: „Ačiū draugui Stalinui už mūsų laimingą vaikystę!“.
Prie jų pribėga neuniformuotas pareigūnas:
— Jūs ką, juokaujate? Kai jūs buvote vaikai, draugas Stalinas dar net nebuvo gimęs!
— Štai todėl mes jam ir sakome ačiū!

 

Koronakomfortas

Animuota karikatūra – „Koronakomfortas“
„Coronacomfort“ – Animated caricature

The animated caricature „Coronacomfort“.
Piešiniai / Drawings — I. Bereznickas.
Dizainas, animacija / Motion Graphics animation — Š. Jakštas (www.sarunas.com)

 

#0725 Humoro procedūros

Juodasis humoras

Įkaitusia dykuma brenda leisgyvis labai ištroškęs vyriškis. Tolumoje jis pamato, kad link jo atsėlina kitas žmogus. Jie susiartina.
— Geeeerti!
— Atsiprašau, bet aš neturiu vandens. Aš turiu tik kaklaraiščius.
Vyriškis patraukė toliau. O saulė kepina vis karščiau ir karščiau. Jis vėl pamato — tolumoje dar vienas dėdulė atkrypuoja. Štai jie susiartina.
— Geeeeerti!
— Atsiprašau, bet aš turiu tik kaklaraiščius.
Ir vėl brenda vyriškis toliau. Jėgos beveik visiškai išsekę. Netrukus jis ir vėl pamato tolumoje dar vieną link jo atsliūkinantį žmogėną.
— Geeeerti! Prašau! Aš mirštu!
— Atsiprašau, bet aš neprekiauju vandeniu, aš pardavinėju tik kaklaraiščius!
Ir vėl velkasi mūsų herojus toliau. Velkasi, velkasi, ir staiga mato — pačios dykumos viduryje — kavinė. Na, jis apsidžiaugė, sukaupė paskutines jėgas, įbėgo į kavinę… Ir pamatė ant sienos kabantį skelbimą: „BE KAKLARAIŠČIŲ NEAPTARNAUJAME!“

 

#0723 Humoro procedūros

Juodasis humoras

Ruduo. Ankstyvas rytas. Upės pakrantė. Užmetęs meškerę ir kažką vangiai burnoje kramtydamas, stovi žvejys. Jį užkalbina pro šalį ėjęs praeivis:
— Na, ir ilgai taip stovime?
— Mhh, — sumurmėjo žvejys.
— O ką, ar kimba kas nors, koks laimikis?
— M-m….
— Nesuprantu… Ką, nesugebate rišliai sakinio pasakyti? AAAA! Supratau! Užkandžiaujate po pirmos?
Išspjovęs kažką į delną, žvejys iškvošia:
— Atšok! Ar nematai — sliekus šildau!