Įkaitusia dykuma brenda leisgyvis labai ištroškęs vyriškis. Tolumoje jis pamato, kad link jo atsėlina kitas žmogus. Jie susiartina.
— Geeeerti!
— Atsiprašau, bet aš neturiu vandens. Aš turiu tik kaklaraiščius.
Vyriškis patraukė toliau. O saulė kepina vis karščiau ir karščiau. Jis vėl pamato — tolumoje dar vienas dėdulė atkrypuoja. Štai jie susiartina.
— Geeeeerti!
— Atsiprašau, bet aš turiu tik kaklaraiščius.
Ir vėl brenda vyriškis toliau. Jėgos beveik visiškai išsekę. Netrukus jis ir vėl pamato tolumoje dar vieną link jo atsliūkinantį žmogėną.
— Geeeerti! Prašau! Aš mirštu!
— Atsiprašau, bet aš neprekiauju vandeniu, aš pardavinėju tik kaklaraiščius!
Ir vėl velkasi mūsų herojus toliau. Velkasi, velkasi, ir staiga mato — pačios dykumos viduryje — kavinė. Na, jis apsidžiaugė, sukaupė paskutines jėgas, įbėgo į kavinę… Ir pamatė ant sienos kabantį skelbimą: „BE KAKLARAIŠČIŲ NEAPTARNAUJAME!“