Ruduo. Ankstyvas rytas. Upės pakrantė. Užmetęs meškerę ir kažką vangiai burnoje kramtydamas, stovi žvejys. Jį užkalbina pro šalį ėjęs praeivis:
— Na, ir ilgai taip stovime?
— Mhh, — sumurmėjo žvejys.
— O ką, ar kimba kas nors, koks laimikis?
— M-m….
— Nesuprantu… Ką, nesugebate rišliai sakinio pasakyti? AAAA! Supratau! Užkandžiaujate po pirmos?
Išspjovęs kažką į delną, žvejys iškvošia:
— Atšok! Ar nematai — sliekus šildau!