Pirmą kartą istorijoje žmoniją galime išgelbėti gulėdami ant sofos ir žiūrėdami televizorių. Nesumaukime šios misijos.
Pirmą kartą istorijoje žmoniją galime išgelbėti gulėdami ant sofos ir žiūrėdami televizorių. Nesumaukime šios misijos.
Labai ačiū mūsų vyriausybei. Jei ne mano elgetiškas atlyginimas, dabar galėčiau būti Kinijoje, Italijoje ar Ispanijoje…
Ar kas nors žino, kaip ilgai karantino metu negalima nieko įsileisti į namus? Nes mano vyras jau šeštą dieną kaip beldžiasi į duris. Šitai jau mane ima nervinti.
Mano vyras buvo įtrauktas į rezervinę gydytojų grupę kovai su koronavirusu. Aš labai didžiuojuosi Petru ir panašiai, bet jeigu jūs nenorite, kad jus gelbėtų chirurgas ortopedas, prašau, likite namuose.
Visas pasaulis pavirto Las Vegasu. Niekas nedirba. Visi praranda pinigus, geria bet kuriuo paros metu. Ir niekas nežino, kokia savaitės diena yra šiandien.
Kvailiai nelaistomi, jie auga patys.
Tik kvailiai ir numirėliai niekada nekeičia savo nuomonės.
Gegužės 1 dienos demonstracijos metu kolona nukaršusių senolių neša plakatą: „Ačiū draugui Stalinui už mūsų laimingą vaikystę!“.
Prie jų pribėga neuniformuotas pareigūnas:
— Jūs ką, juokaujate? Kai jūs buvote vaikai, draugas Stalinas dar net nebuvo gimęs!
— Štai todėl mes jam ir sakome ačiū!
Animuota karikatūra – „Koronakomfortas“
„Coronacomfort“ – Animated caricature
The animated caricature „Coronacomfort“.
Piešiniai / Drawings — I. Bereznickas.
Dizainas, animacija / Motion Graphics animation — Š. Jakštas (www.sarunas.com)
Įkaitusia dykuma brenda leisgyvis labai ištroškęs vyriškis. Tolumoje jis pamato, kad link jo atsėlina kitas žmogus. Jie susiartina.
— Geeeerti!
— Atsiprašau, bet aš neturiu vandens. Aš turiu tik kaklaraiščius.
Vyriškis patraukė toliau. O saulė kepina vis karščiau ir karščiau. Jis vėl pamato — tolumoje dar vienas dėdulė atkrypuoja. Štai jie susiartina.
— Geeeeerti!
— Atsiprašau, bet aš turiu tik kaklaraiščius.
Ir vėl brenda vyriškis toliau. Jėgos beveik visiškai išsekę. Netrukus jis ir vėl pamato tolumoje dar vieną link jo atsliūkinantį žmogėną.
— Geeeerti! Prašau! Aš mirštu!
— Atsiprašau, bet aš neprekiauju vandeniu, aš pardavinėju tik kaklaraiščius!
Ir vėl velkasi mūsų herojus toliau. Velkasi, velkasi, ir staiga mato — pačios dykumos viduryje — kavinė. Na, jis apsidžiaugė, sukaupė paskutines jėgas, įbėgo į kavinę… Ir pamatė ant sienos kabantį skelbimą: „BE KAKLARAIŠČIŲ NEAPTARNAUJAME!“