Giliame užkampyje, netoli nuo geležinkelio iešmo, stūksojo namukas, kuriame gyveno iešmininkas ir jo neįgalus bekojis tėvas. Namukas stovėjo ant kalvos, ir iki geležinkelio sankirtos nuo namuko verandos tebuvo nutolęs tik 150 metrų. Geležinkelio iešmą kasdien prariedėdavo vos du traukiniai, kuriuos skyrė 1 valandos tarpas. Kartą iešmininkas gauna skubų pranešimą, kad traukinys „A“ vėluoja pusvalandį. O netrukus atskrieja ir kitas pranešimas, kad traukinys „B“ pusvalandžiu lenkia tvarkaraštį. Iešmininką ištiko šokas — nežino, ką daryti, mėtosi pirmyn ir atgal. Telefonas kaipsyk nulūžo. Lieka tik penkios minutės, ką daryti?
Iešmininkas karštligiškai blaškosi, bėgioja iš kampo į kampą… tada nusiraminęs eina į namo vidų, lėtai išridena į verandą tėvą invalido vežimėlyje, įsitaiso šalia, užsirūko cigaretę: „Tėvuk, žiūrėkite! DABAR TAI JAU BŪS!!!“