
– Daktare, mane kamuoja nemiga!
– Išgerkite vidurius laisvinančius.
– Ir aš po to užmigsiu?
– Ne, tačiau bent jau turėsite užsiėmimą.
– Daktare, mane kamuoja nemiga!
– Išgerkite vidurius laisvinančius.
– Ir aš po to užmigsiu?
– Ne, tačiau bent jau turėsite užsiėmimą.
– Kur tu įstojai mokytis?
– Į mediciną.
– Puiku! O aš – į veterinariją. Kai baigsime, mes galėsime vienas kitą gydyti!
Trys chirurgai pasakoja vienas kitam istorijas iš savo praktikos. Pirmas:
– Man neseniai atvežė ligonį, kuriam tramvajus pervažiavęs nutraukė kojas. Aš visą dieną sugaišau, kol jam prisiuvau kojas.
Antrasis:
– O pas mane neseniai buvo pacientas, kuris papuolė į automobilio avariją ir galva išlėkė per priekinį stiklą. Man prireikė dviejų dienų, kol aš jam atstačiau veidą.
Trečias:
– Visa tai niekai, štai man neseniai atvežė desantininką, kurio parašiutas neišsiskleidė. Jam pasisekė: jis nukrito ant šieno kupetos. Tai aš tris dienas kankinausi, kol pašalinau šypseną jo veide.
Susitinka du draugai. Vienas klausia:
– Ko tu toks liūdnas?
– Tai kad va… mes išsiskyrėme…
– Nagi, spjauk tu ant jos! Ji juk šliundra, guli su visais paeiliui, aš pats ją barškinau ne vieną kartą!
– ?!?!? Aš, tiesą sakant, norėjau pasakyti, kad mes išsiskyrėme su savo kompanionu…
Kai išbandžiau naują „Dove“, mano oda tapo jaunesnė, švelnesnė ir malonesnė. Atsivėrė poros. Jaučiuosi gyvybingesnė, prisotinta naujų jėgų! Net pati stebiuosi! Nors pats skonis — muilas, kaip muilas…
Kvailus dalykus reikia pradėti daryti kaip galima anksčiau, tada bus laiko juos ištaisyti.
Vidinis balsas visada patars, kurį iš netinkamų sprendimų pasirinkti.
Prieš išvykstant į kruizą okeaniniu laineriu, mužikas nueina pasitarti su gydytoju apie jūrligę. Gydytojas:
— Suvalgykite kilogramą troškintų pomidorų.
Mužikas:
— Tai padės man išvengti vėmimo?
Gydytojas:
— Ne, bet ant vandens tai atrodys klasiškai!
Dėdė
kartu su sūnėnu ir dukterėčia išvyko ilsėtis į kaimą. Vaikai žaidžia, o dėdė
išsitiesęs guli ant žolės ir skaito laikraštį… Staiga prie jo pribėga
berniukas ir klykia:
— Dėde Povilai, Marytė suvalgė žalsvąją
musmirę!
Dėdė, neatitraukdamas akių nuo laikraščio:
— Dominykai, netrukdyk, negi nematai, — aš
skaitau…
Po dešimties minučių berniukas vėl atbėga pas
dėdę:
— Dėde Povilai, Marytė įkrito į upę, ją reikia gelbėti!
— O kam? Po žalsvosios musmirės ji vis vien neturi šansų išgyventi…
Pirma povestuvinė naktis:
Batsiuvys: „Ar jums nespaudžia?“
Gydytojas: „Ar jums neskauda?“
Laikrodininkas: „Pati krapštėte, ar kitam davėte?“