ku-ku.lt

— Kartais tenka tik apgailestauti, kad tavo draugas nebuvo didelė kiaulė, — dūsavo išbadėjęs Mikė Pūkuotukas, kepdamas Paršelį ant laužo.

Bare sėdi liūtas, vilkas ir kiaulė.
Vilkas sako:
— Kai aš užkaukiu, tai visi miške tirta iš baimės.
Liūtas:
— Kai aš užriaumoju, tai manęs bijo visa savana.
Kiaulė, susimąsčiusi siurbteli iš bokalo:
— O man tereikia tik kostelėti — ir jau visas pasaulis dreba iš baimės.

— Daktare, aš kiaulė.
— Pasitaiko. Žinote, aš taip pat nesu dovana…
— Tai kad ne, aš tikra kiaulė. Aš kriuksiu, voliojuosi balose, kasausi nugarą į tvorą… Daktare, ar jūs mane gydysite?
— O kam? Jūs sveika. Mes jus geriau maitinsime iki Naujų Metų.

Sėdi skrandyje salotos ir mišrainė, šnekučiuojasi. Staiga pasigirsta balsas iš viršaus:
— Už Antaną!!! — ir pasipila degtinės lavina. Salotos ir mišrainė iškenčia šias patyčias, toliau tęsia pokalbį. Staiga balsas vėl iš viršaus:
— Už Antaną!!! — ir vėl liejasi degtinė. Tai pasikartoja kelis kartus, o kai eilinį kartą pasigirsta „Už Antaną!!!“, mišrainė neapsikenčia, ir lįsdama lauk per burną, tėškia:
— Na viskas, man jau gana, einu pažiūrėsiu, kas tas Antanas!

— Jau greitai šeimininko vestuvės, — džiūgauja šuo, — kiek maisto likučių bus!
— Taip, taip, — sunkiai atsidūsta vištos.

— Kokie žavūs jūsų dvynukai!
— Ne, aš turiu tik vieną berniuką, jis tiesiog labai nervingas.